Poezija


Žvaigždė


Kur tu, likimo Žvaigžde mano?
Tu vis aiškiau ryškėji tarp kitų.
Dar neišsiskyri iš dangaus skliauto,
Bet aš žinau: tu paskirta man dangiško sprendimo.

Kai smėlis laikrodžio išbėgs tarp pirštų
Ir meilė taps kaip begalybė,
Mes susitiksime abi ir dingsim dangiškoj platybėj.

Prašvisk, padange,


Lyg ledo gniaužtų spaudžiama skausmų!
Su meile žvelgiu aš į dangų,
Bet kūnas iš visų jėgų
Nagais kabinasi į žemę...

Čia tiek praleista valandų,
Sekundžių – stebuklingo laiko –
Be rūpesčių vaikystės žaismo,
Jaunystės žiedų, meile apžavėtų,
Pilnatvės metų – vieškelių duobėtų…
Dabar beslysdama plonu ledu
Ieškau rankos, tvirtai ištiestos,
Bet šiaurys pučia toks žvarbus,
O ledas plonas ir aižėtas...

Jau kabinuosi net į orą,
Kuriuo kadais lengvai alsuota,
O mintimis aš ieškau vaizdo –
Laimingo, sapnuose sapnuoto…

Prašvisk, padange!
Nuneški debesį tą juodą!
Aš tiesiu į tave rankas ir vėl jaučiu
Tą šiltą saulės spindulį,
Man Dievo duotą…

Lašai


Kap kap – krinta lašai.
Tekšt tekšt – aplink ratilai.
Ū Ū – švilpia audra.
Triokšt pokšt – lūžta šaka.
Tvykst blykst – šviečia žaibai.
Dun dun – griausmo aidai.
Mirkt mirkt – akių vokai.
Tuk tuk – širdies garsai...

Tai sintezė dangaus ir žemės,
Gamtos galybės ir žmogaus menkumo.
Žmogui suartas žemės kvapas,
Saulėlydžio ramumas
Ir ta tyla – gili kaip dangus,
Nors laimę tu turi ant delno,
O juokas tarsi sielos muzika galinga
Kartojasi ir vėl, ir vėl kaip amžinybė...
Kap kap – krinta lašai
Tuk tuk – širdies garsai...

Dar sugrįšiu


Dar sugrįšiu namolio pilku paukšteliu
Aš į dzūkiško kaimo numylėtąjį Rojų
Ramybės, darbų, vienumos tą idilę
Dar sugrįšiu pavasario paukščių giesme
Srauniu vandeniu Spenglos upelio
Aš atplauksiu baltučiu popieriniu laivu
Pamojuosiu kukučio marguoju sparnu
Žaliuoju kvapu kadagėlio...

Dar sugrįšiu pasiilgus pušynų ošimo
Įsiskverbusio į širdį giliai
Dar sugrįšiu su gervių klyksmais ties Spenglynu
Mėlyniausio vandens ir nendrynų liaunų

Dar sugrįšiu,
Jei lauks kas manęs;
Aš prabilsiu eilėmis savo giesmių
Žvaigždele patekėsiu, kad būtų šviesu
Manęs lauks raudonasis šermukšnis
Ties žvyruotu, dulkėtu keliu

Aš prisėsiu ant margo suolelio
Ir su ilgesiu lauksiu SAVŲ
Prie atvertų žaliųjų vartelių
Dar sugrįšiu aš paukščių taku...

Rytas


Jau brėkšta rytas
Diena aušta
Dangaus skliaute žvaigždelė švyti
Kitų jau kontūrai išblyškę...
Padangė rausta, gelsta, melsta
Neryškios spalvos vis aiškėja
Oranžinėm spalvom jau nusidažo horizontas
Čia ruošiasi tekėti saulė
Tas įvykis kartojasi kasdieną
Kaskart kitaip jis žavi mano sielą
Širdis pašoka tarsi ištrūkusi iš gniaužtų
Ji kyla su artėjančia į žemę saule
Po trumpo šios nakties ramybės miego
Pakyla paukščiai iš lizdelių
Mažieji jau nubunda
Dar neatmerkę jie akelių
O jau lizdely spurda
Maži, geltonais snapo pakraštėliais
Sunkiom galvelėm tarsi kumštis
Ilgais, plonais kakleliais linksi
Vis čirškia išsižioję
Varnėnas bėga per rasotą žolę
Jis tikisi pagaut muselę
Kuri nakvojo tarp plonų smilgelių
Kaip žaibas skrodžia dangų
Ir kaip miražas raižo jo mėlynę
Pulkais kregždutės jau pakilę
Savo giesmėm jos sveikina gimtinę
Lyg duonos kepalas, ištrauktas tik iš krosnies
Geltonas saulės apskritimas kyla
Dabar dangus tarsi prityla
Tas veiksmas turi paslaptingą bylą
Ankstyvas saulės spindulys
Pažadina visus iš miego
Dangun pakyla vieversys
Giedodamas rytinę maldą Dievui

Laikas


Toks neapčiuopiamas, birus
Lyg smėlis, žarstomas vaikelių rankų
Nematomas, toks skubantis – lakus
Tarsi praradęs skubėjime saiką

Jau nesustabdomas jokių kliūčių
Jis tiksi tiksi monotonišku greičiu
Nekeisiantis nei smagračių didžių
Nei krypčių vėjų keturių
Tik tuo skubiu skubiu žingsniu žingsniuoja

Branginti mes dar neišmokom –
Ramybėj, lėtai, pamažu
Atsirėmus alkūnėmis ant stalo
Lininės staltiesės – senųjų papročių
Šeimynos pietų sklindančių kvapų

Mes skubam, bėgam ir nespėjam...
Lenktynių, laiko žaidimu –
Nepasakytų daug minčių
Svarbių žodžių, neištartų prie stalo

Gal greit bus jau vėlu
Užvertų durų ir tamsių langų
Nebeišgirs ir nebelauks
Tik minčių aidas vėjyj plauks
Už uždarytų durų nieks nelauks

Kalbėkimės dabar už stalo...

Penkialapiai


Kaimiškoj skrynioje medinėj
Gražiom gėlėm apipaišytoj
Mamos maldaknygė gulėjo
Ant jos išaustų daugianyčių

Stora, sena relikvija šventa
Pilna mažyčių „abrozdėlių“
Šventų veidai, kryžiaus keliai
Gražūs Velykų avinėliai

Vartau lapus, pageltusius, klijuotus
Matau rankas, vargais vagotas
Meldeisi Dievui ir tikėjai
Kad laimė grįš į mūs namus

Ir dobilėlius daugialapius
Tu dėjai į maldos lapus
Žymėjai jais giesmes ir psalmes
Tais laimingaisiais penkialapiais

Prabėgo metų daug ilgų
Vis balo pievos nuo šalnų
Širdele, tavo dobilėliai
Žali tarp puslapių šventų...

Kryžiai


Kryžkelės, pakelės, sodybų kiemai
Smutkelių ženklais pažymėti
Medinių stebuklų, legendų aidais
Senolių maldom užkalbėti

O tūlas praeivi! nukelki kepurę
Tiek amžių garbingai stovėję
Apipinti vainikais, gėlėmis, kaspinais
Garbią praeitį mena turėję

Džiaugsme ir skausme, mūsų laisvės keliu
Kovoję žaliojoj Tėvynėj
Ant kryžių iškalti didvyrių vardai
Gimtinės žemelėj atgulę

Pasisemkim šaltiniuos to tyro vandens
Išminties mūs senolių turėtos
Nepamirškim kalbos, papročių ir garbės
Ateities mūs vaikaičiams žadėtos...

Alyvos


Alyvų kvapas svaigus
Mena jaunystės laikus
Į praeitį grįžtu senuoju taku
Pirmos meilės prabėgusį laiką

Nusilaužus šakelę žiedų
Dar karštligiškai ieškau šiandieną
Vaiskaus žiedo iš burtų senų
Laimingo taip trokštamo – vieno

Begalėj keturlapių žiedų
Egzaminų laikymo dienų
Dar vis ieškau ir turiu vilčių
Susirast tą vienintelį žiedą

Meilės dienos prabėgo taip greit
Svajingam alyvų pavėsy
Nuostabiausių jausmų beribėj skraistėj
Aš savo žiedelio ilgėsiuos...

Čia aš viena


Aukso karūnomis pušų vainikai spindi
Saulėlydžio šviesomis nudažyti
Aukštos kamienų kolonados
Tarsi architektų statytos

Čia aš viena klausausi ošiančio pušyno
Matau saulės laidos stebuklus nematytus
Dienos darbus, eilėraščius rašytus
Ir maldos Dievui žodžius suguldytus

Aš čia viena, lyg sutarty rašytoj
Įkalinus save su begale
Svajonių užmigdytų
Aš čia viena, vienui viena
Nuo sutemų lig ryto...

Kukutis


Atskridęs čia pasižiūrėti
Gal savo grožiu pakerėti?
Karališka karūna ant galvos
Paties Aukščiausiojo uždėta
Puošniausia mantija – išsiuvinėta

Tauriom spalvom
Auksine, juoda, balta
Kartojasi keliom eilėm
Tavo lenktų
Sparnų apsiauste..

Karaliau girių, neišskrisk
Leisk dar akimirka gėrėtis
Tu, karūnuotas
Dievo paukšti
Stebuklas man tave regėti...

Būki pagarbinta, Gimtoji Žeme!


Šioje beribėje erdvėj
Tarp dangaus kūnų įstabios didybės
Saulės, Mėnulio, Marso ir Veneros
Merkurijaus ir Paukščių tako glėbio...
O Žeme, nuo Dievo duota žmogiškai gyvybei
Būki pagarbinta visatos neaprėpiamoj platybėj...
Tu pabundi, paliesta saulės spindulių
Ramybėje užmiegi po dienos darbų
Keiti tu laiko metų veidą
Po žiemos apkloto balčiausių patalų
Po gniaužtų tirpstančių ledų
Paukščių giesmių pažadintų grožybių
Miškų, laukų žaliuojančių platybių
Po mojančiais gandrų sparnais
Javų banguojančiais laukais...
Po laumės juostomis – gėlynais
Po gelstančia gamtos spalva
Lipniais voratinklių tinklais
Pilnais gėrybių rudenio krepšiais
Po mus paliekančių gervių rauda
Po žemėn krintančių lapų malda...
- Būki pagarbinta, Gimtoji Žeme!
- Atleiski už visas skriaudas –
Dėl žmonių protų ribotumo
Dėl įgimto turtų godumo...
Tu tokia dosni, tyli ir kantri
Save visiems išdalini...
Mes tik PRAEIVIAI LAIKINI
Ant tavo AMŽINOJO VEIDO...
Atleisk!

Su gimtadieniu, Vilniau


Didingi aidai grindinio tašyto
Lemtingų žingsnių kunigaikščio Gedimino
Laukinio geležinio vilko kauksmo
700 metų Vilniaus miesto džiaugsmo
Ten Šventaragio slėnio sapnas
Pavirto kūnu ir gyvena sieloj
O ant aukščiausio kalno mūrų
Plevena trispalvė nuo vėjų

Seniausių paslapčių tvirtovė
Apsupta girių ir upelių
Pylimai, kalvos, tvirtovių sienos
Šimtmečius saugotos akyje Dievo

Čia vienuolynai, bažnyčios,
Cerkvės, sinagogos
Trys balti kryžiai
Ant aukščiausio kalno stovi
Neries, Vilnelės sraunus kelias
Per akmenis žalius, apsamanotus
Per sengirių miškus ir kalvas
Per nugalėtų priešų galvas
Aušros Vartuos
Marija Stebuklinga
Ji taip maloniai gailestinga
Katedra, bokštas ir varpai
Miestą jau garsino seniai

Įmintos pėdos čia praėjusių žmonių
Didvyrių, genijų, varguolių paprastų
Visi jie kūrė stebuklingą miestą
Atvykėliai, kraštiečiai, pakviesti
Mylėję sostinę ir jos garbės verti
Nepriklausomybės akto signatarai
Dabar vadinami parlamentarai
Prezidentai, dainiai ir šviesuoliai
Pagerbę išmintį, kalbą
Ir papročius senolių
Manasis Vilniau, Lietuvos tu sostine
Amžinai gyvuok, žydėk,
Ir visada klestėk...

Pilnatis


Žalsvai geltonas apskritimas
Pro langą skvarbiai švyti
O nerimas įkyriai
Man braunasi į širdį
Kvadratinis stiklinis langas
Energija geltona vis pulsuoja
Tarsi šauksmu ar prakeiksmu
Grasinamai alsuoja
Nebesimerkia akys
Naktis labai vėlyva

Šešėliai, medžių siluetai
Slankioja tarsi gyvi
Mediniais pirštais šakos
Man plaukus skaudžiai peša
Mistinius laiko ženklus
Man ant kaktos užrašo...
Pajuntu baimę taip arti
Regis už nugaros sustojo
Mėnulio pilnaty, nakty
Baugint ko nesustoji?..

Lašai


Paskyrė man „pavargusioms akims“ lašų
Vartot po lašą, ar po du...
Kap kap lašeliai į akis
Gal džiaugsmas sielon vėl sugrįš?

Gal aš matysiu daug aiškiau -
Peizažą žalią jau tapau
Aš dar ryškiau matyt norėčiau
Praeivių veidus, jų akis
Ir slaptas nedraugų mintis
Aš nežinau, ar man padės
Lašai nuo nerimo ir nevilties
Gal būt geriau jau nematyti
Karų, baisumų, netekčių...
Bet kur gi rasti tų lašų?

Nuo jų grobuoniškų tikslų,
Nuo melo, klastos, apgaulės
Aš nesurandu vaistinės
Kur būtų šitokių vaistų
Nuo beprotybės ir karų...

***


Šį rytą nubudau lengva
Lyg pienės žiedo pūkas,
Vėjelio nešama per lauką rūko...
Viršuje sukos baltas malūnėlis,
Apačioje – mažas gyvybės trupinėlis...
Taip lengvai pučiama vėjelio
Aš nusileisti ieškau sau takelio...
Išdygsiu vėl, žydėsiu vėl,
Kvepėsiu pievų aš gėlėm...

***


Gal kas skaitys ar neskaitys,
Gal krosnyje ar lauže
Šviesia ugnim nušvis
Mano sukurtos giesmės eilėmis?...
Jau daros širdyje ramu –
Virš Dzūkijos žalių miškų
Aš girdžiu aidą –
Toks žalias žalias, dar kvapnus –
Jau vinguriuoja per miškus
Paukščių giesmėm, žiogų smuikeliais,
Kadagių kvapu, pušynais...
Žiū! Kyla žiežirba kaitri
Degančio laužo siautuly
Aukštyn, tolyn į tyrą dangų...

***


Ne pašnibždom,
Bet garsiai pasakyta –
Užteks klausytis vyturių
Ankstyvą rytą...

Ar jau tikrai aš negirdėsiu
Vėjelio pučiamų lapų šnaresio?
O po nutirpusio šlaituose sniego
Neberegėsiu mėlynų žibuoklių
Iš po žiemos miego...
Ankstyvų karklų katinėlių,
Besiskleidžiančių liepų pumpurėlių,
Darbščių bitelių saldaus dūzgimo,
Suartų kvepiančių arimų...
Aš nežinau, kas laukia
Varganos manosios sielos...
Nors mintį puoselėju vieną –
Ten taip toli, ten taip aukštai –
Žvaigždžių, kometų kintantys srautai,
Šviesmečiais skaičiuojami laikai,
Gimstančių ir gęstančių šimtų šimtai
Juodųjų skylių, blyksnių dar neįmintų
Visatos begalybėje kaitos kelių...
Bet nuojauta man kužda paslapčia –
Ten laukianti ŽVAIGŽDĖ mana,
Kurios esu pradžia ir pabaiga...

***


Taip noris skleisti meilės jausmą.
Ramybės debesų laivais išplaukt iš šito uosto!
Pajusti neapčiuoptą jausmą,
Sušukti žemei – aš myliu!..
Ten taip toli, aukštai virš debesų,
Kur viešpatauja taikus gėris,
Kur nėr apgaulės nei karų,
Pavydo, melo, nei mirčių.
Į laivą šviesių debesų
Ten žemės blogis neįleistas.
Gal Nojaus laivas vėl išplauks?
Kas ten suspės – kitų nelauks...
– O kur? Gal tu žinai, geras žmogau?
Kur žemė trokštamų vilčių?
Kur taip šviesu – baltai šviesu?
Kur uostas, laukiantis ŽMONIŲ?

***


Mano gyvenimas – tai surinktos sekundės,
Minutės, valandos – žingsniais matuotas laikas,
Nueitas kelias per žaliausias pievas,
Per žvyrkelius ir akmenuotą taką.

Jau atsigręžus atgalios
Arti atrodo horizontas,
Bet žengiant vis arčiau link jo
Jis tolsta tarsi dykumų miražas.

Šešėliai vakarop ilgi, juodi,
Beslenkantys nežinomybėn.
O kur? Gal tu žinai?
Tą ALFĄ ir OMEGĄ laiką?
Žvaigždynai, krintančios kometos,
Mėnulis, juodos dangaus skylės,
Šiltieji saulės spinduliai
Mus supančioje begalybėj...
Paukščių takai dangun vilioja,
Pakilt ir skrist artėja laikas...

***


Tu ieškoki manęs
Žirginėlių beržų rausvume,
Karūnuotų pušų ošime,
Žaibų ir griaustinio dundėjime,
Dausų žvaigždžių mirgėjime,
Kometų blyksnių lietuje,
Gervių skausmingame klyksme,
Debesėlių baltam plaukime
Tu ieškoki manęs.
Eilėraščio posmo giesmėj,
Motulės aukštaičių tarmėj,
Pastelės spalvų švelnume,
Bažnyčių varpų gaudime,
Maldos tyrume
Tu ieškoki manęs.
Begaliniam Tėvynės mylėjime,
Gimtosios žemelės kvepėjime,
Bočių kapelių kalne,
Šaltinio gelmėj, upelio tėkmėj,
Ankstyvo paukštelio giesmėj
Tu ieškoki manęs.
Stebuklingam saulelės tekėjime,
Žydinčios gėlės žydėjime,
Darbščios bitelės dūzgime,
Ąžuolėlio pavėsyje
Tu ieškoki manęs.
Geltonų lapų kvapniam šnaresy,
Baltų snaigių tirpiam liūdesy,
Vandens lašo jėgoj,
Vandenyno bangoj, žalioj vėjo dainoj
Tu ieškoki manęs.
Dykumų sausroje, smėlio pilių miraže,
Gimstančio kūdikėlio riksme,
Dievo valios apreiškime
Tu atrasi mane ŽMOGAUS LIKIME.

***


Tiek daug žiedų, net galva svaigsta
Nuo jų kvapų, spalvų ir margumynų
Kas gali būt geriau už žalią vasaros pavėsį
Kaitrioj dienoj, vandens globoj, sielos ramybėj
Ar žalio miško glūdumoj

Gal šiuo pasakos takeliu
Pateksiu aš į lanką margą
Ir ties vingiuotu upeliu
Sutiksiu savo draugą brangų

Nubėgo daug sraunaus vandens
O aš blaškaus ir nenurimstu
Turbūt to džiaugsmo nebebus
Kuris man laimės burtą trauks...

***


Nebepaguos jau vakarais
Lakštingalos giesmių grožybės.
Nebepadės nurimt rytais
Padangių vyturiai ankstyvi.
Nebevažiuosiu aš jau į Kairą
Dėl neįmintų piramidžių paslapčių.
Nebekeliausiu Compostelos piligrimų žygių.
Nebestebėsių dangaus aš skliautų,
Rugpjūty krintančių kometų šviesulių.
Į Turkiją, kur „viskas įskaičiuota“ -
Ne vieną kartą ten buvau...
Man daug mielesni Lietuvos pušynai,
Baltutis smėlis pajūriuos.
Dar taip norėčiau basomis
Išeit į savo sodo taką,
Pajusti šaltą gaivią rasą,
Palikti brydę Spenglos pievoje.

Matyti sodo obelų baltumą,
Girdėt varnėnų klegesio jaukumą.
Dzūkijos miškų vientisą žalumą
Ir žvirkelių dulkėtą rūką.

Žalsvų rugių bangavimą saulėtą,
Tą žemuogių kalnelį numylėtą.
Surasti pėdas čia prabėgusio žvėrelio
Siauru vingiuotu taku link upelio.

Suskinti puokštę rugiagėlių mėlynų,
Kad jos primintų dangų virš pušynų...
Klausytis paslapties garsų nakty,
Girdėti žalią, žalią kvarksmą
Mano vandens lelijų tvenkiny...

***


Medžiai be lapų –
Tos žemiškos bėdos
Kamienų uždengti negali.
Apimti jie gėdos
Stovi nuliūdę, pastyrę, sušąlę

Tik šalčio rankelės
Lediniais piršteliais
Kamienus ir medžių šakas
Lyg nuotakas jaunas
Šerkšnų sniego raštais
Dabina jas rūbais baltais

Tas ryto stebuklas
Jo apdaras baltas -
Spengianti šalčio tyla
Suvirpina širdį, sielą ir prodą
Lyg smuiko paliesta styga...

***


Iškukuos, iškukuos
Žaliuos gojuos, krūmynuos miškuos
Tokius margus, greitus
Gal džiaugsmo ar vargo metus

Ar ateinančius, gal dar kitus
Tokius žalius, kvapnius
Naujus žiedus ir naujus lapus
Taikingus ar karo laikus

Tu, raiboji, kukuok
Ligi vakarėlio giedok
Tavo balsas skardus
Be jo miškas gūdus

Jį staiga išgirstu, suklūstu
Vis skaičiuoju kartu
Man likimo atsiųstus,
Tavo burtais nulemtus metus...

***


Venera, Marsas, Saturnas, Žemė
Jos sukasi ir mūsų lemtį lemia
Pakelk akis į margą dangaus skliautą
Nuo jų mirgėjimo net akys raibsta
Galvoje minčių begalybė -
Kas ir kodėl? Suras Teisybę
Atsakymo teks ilgai laukti
Įminti mįslę šių platybių
Mažai žmonėms čia galimybių
Daug protų ties jomis suklupo
Dėl šio gramatinio klaustuko –
Astrologai čia galvas suko...

Visų galybių šviesuly, tu karštas, šiltas ir lyg pro rūką
Tai tu gyvenimo variklis
Energijos, galybės ir gyvybės spinduly!
Pažvelgti į tave primerkusi akis galėčiau
Tu akini sava šviesybe – daugiau nedrįsčiau
Tavos šviesos žmonių troškimai
Šių paslapčių riboti supratimai
Kiek daug mes norim sužinoti
Nulėkti ten ir daug svajoti
Veltui atsakymo dar ieškom
O kur čia Alfa ir Omega?
Ir taip gyvenimas prabėga...